Apie muziejų

Istorija

Struktūra ir kontaktai

Muziejaus strategija

Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklės

Energetikos ir technikos muziejaus plėtros raida 2004-2016

 

 

Istorija

 

Pirmuosius lankytojus muziejus pakvietė 2003 m. vasario 14 d., iškilmingai pažymint Vilniaus miesto centrinės elektrinės 100-metį. Tuo metu jis užėmė vos 13 proc. buvusios elektrinės patalpų, likusios pastato dalies būklė buvo labai prasta.

 

Siekdamas pakilti į šiuolaikinės visuomenės lūkesčius atitinkantį lygį, 2005 m. muziejus parengė ambicingą plėtros projektą „Lietuvos energetikos muziejaus pertvarkymas į Lietuvos technikos muziejų, pritaikant kultūros ir istorijos paveldo objektą – pirmosios Vilniaus centrinės elektrinės patalpas viešiesiems turizmo poreikiams“.

 

Tuomet Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas, prof., habil. Dr. J. A. Krikštopaitis spaudoje rašė: „Visos Vakarų civilizacijai priklausančios šalys jau seniai turi įspūdingus įvairių technikos sričių muziejus, atliekančius ne tik kultūros bei istorijos paminklo edukacinę misiją, bet ir patrauklaus turistinio objekto vaidmenį. Šioje srityje mes dėl neapdairumo, kasdien prarasdami vertingus mūsų techninės minties paminklus, nuskurdiname savąją kultūrą, jos materialinės raidos vertybes. Lietuvos energetikos muziejus turi visas potencialias galimybes tapti įdomiu Technikos muziejumi“.

2006 m. liepos 13 d. LR ūkio ministerija, VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra ir Lietuvos energetikos muziejus pasirašė paramos teikimo sutartį šiam projektui. Paramos suma – 10,9 mln. Lt. Įgyvendinus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis remiamą projektą Lietuva išsaugojo istoriškai įdomų ir svarbų industrinį technikos objektą savo tikrojoj vietoj su savo originalia įranga ir aplinka, padedančia perteikti į praeitį nuėjusių laikų dvasią.

 

Muziejus buvo plečiamas ir rekonstruojamas galvojant apie jo patrauklumą įvairiems visuomenės sluoksniams. Todėl autentika derinta su šiuolaikinių mokslo muziejų ekspozicijomis, mokslinėmis atrakcijomis. Buvo mąstoma ir apie tai, kad Vilnius neturi miesto muziejaus, todėl į techninį paveldą pirmiausia žvelgta Vilniaus miesto pramonės ir miesto plėtros aspektais.

 

2006 m. Lietuvos energetikos muziejus įsitraukė į tarptautinį projektą – „Svajonių fabrikai? Paroda apie pramonę ir modernizmą Batijos jūros regione 1945–1990 m.“. (Keliaujanti septynių valstybių bendromis pastangomis rengta paroda Vilnių pasiekė tik 2009-ųjų rudenį.)

 

2008 m. pabaigoje muziejus, baigęs įgyvendinti ES struktūrinių fondų remtą projektą „Lietuvos energetikos muziejaus pertvarkymas į Lietuvos technikos muziejų, pritaikant kultūros ir istorijos paveldo objektą – pirmosios Vilniaus centrinės elektrinės patalpas viešiesiems turizmo poreikiams“, pasiekė pagrindinį projekto tikslą – rekonstruotas industrinis objektas, išsaugant autentišką elektrinės įrangą, ir pritaikytas kultūros bei turizmo reikmėms. Nedidelis mažai žinomas Lietuvos energetikos muziejus išaugo nuo 800 iki 5000 m2 ir tapo didžiausiu įvairias techninio paveldo sritis pristatančiu muziejumi Lietuvoje. Istorinis elektrinės  pastatas, kadaise buvęs miesto pakraštyje, atsiradus Karaliaus Mindaugo tiltui, natūraliai prisišliejo prie žymiausių Vilniaus turizmo objektų komplekso – Gedimino pilis ir Katedros aikštė yra čia pat, kitoje Neries pusėje.

 

Muziejaus pasididžiavimas, žinoma, yra ir bus pats elektrinės pastatas ir autentiška dar neseniai veikusios elektrinės įranga. Bet dabar čia galima pasidžiaugti ne tik geriausiai kompleksiškai išsaugotu industriniu paveldu. Čia dar malonu pasigėrėti senoviškais automobiliais, pasimėgauti interaktyviomis mokslo ekspozicijomis, kurios pasaulio mokslo ir technikos muziejuose išpopuliarėjo jau prieš kelis dešimtmečius, gauti žinių apie Vilniaus pramonę. Rekonstrukcijos laikotarpiu senoji pastato architektūra įgijo modernių jungčių su šiuolaikiškais sprendimais – ant pastato stogo buvo įrengta vėjo ir saulės jėgainė. Ji padeda muziejui pristatyti ekologišką energetiką, naujas technologijas šioje srityje, o kartu pigiau tenkinti elektros energijos poreikius.

 

Atsinaujinęs muziejus aktyviai įsiliejo į „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ renginių programą.

 

Džiaugdamiesi tuo, kad Vilniaus centrinė elektrinė šiandien labiau nei bet kada traukia praeivių žvilgsnius, kad muziejuje vis dažniau laisvalaikį leidžia šeimos, moksleiviai, studentai, vilniečiai ir Vilniaus miesto svečiai, muziejaus darbuotojai pamąsto ir apie tolesnę plėtrą, kurios metu sustiprėtų mokslinė ir tiriamoji veikla, prasiplėstų ekspozicijų spektras, būtų pastatyti nauji įspūdingi architektūriniai akcentai – apžvalgos aikštelė „Vilniaus akis“ buvusio elektrinės kamino vietoje ar įrengta prieplauka ties muziejumi (norėtume pasiūlyti maršrutą „Vilniaus pirmoji elektrinė – Turniškių elektrinė“).

 

Iš elektrinės istorijos

 

1899 m. miesto dūma nusprendė atsisakyti Berlyno dujų bendrovės paslaugų, jokiai bendrovei neperleisti miesto apšvietimo ir eksploatacijos koncesijos, miesto lėšomis ir panaudojant obligacijas pastatyti centrinę elektrinę (motyvai – elektrinis apšvietimas pažangus techniškai ir higienos prasme, jis leis arklių tramvajų pakeisti elektriniu ir paspartins pramonės augimą).

 

Iš pradžių elektrinę norėta statyti šalia Bernardinų sodo (Sereikiškių parko), bet vėliau pasirinktas sklypas miesto pakraštyje,  Petrozavodsko (dabar Rinktinės) gatvėje, šalia žydų kapinių, prie Vilijos upės.

Elektrinės statybai  buvo paskirta 4 asmenų komisija, kuriai vadovavo Vilniaus miesto burmistras Juozas Montvila.

 

 

Elektrinė pradėta statyti 1901 m. rugpjūtį. Gatvių apšvietimui įrengti pasirinkta firma „Schukert & Co“. Pastatas baigtas po pusmečio, o dar po metų baigta montuoti įranga ir nutiestas skirstomasis tinklas.

Elektrinės pastatas buvo dviejų dalių, kurios skyrėsi ir architektūriškai. Vieno aukšto pastate įrengta mašinų salė (numatant vietą 4 garo mašinoms) ir katilinė (numatant vietą 5 garo katilams). Po mašinų sale yra tokio pat dydžio rūsys, kuriame patalpinti garo kondensatoriai bei garo ir vandens vamzdynai. Šiame pastate buvo akumuliatorių baterija (III a.), administracijos butai (II a., 3), raštinė (I a.), penki butai žemesnio rango personalui pusrūsyje. Elektrinėje dar buvo valgykla, remonto dirbtuvės ir kuro sandėlis. Pastatas suprojektuotas taip, kad mašinų salę, katilinę bei kuro sandėlį būtų galima išplėsti. Trijų aukštų pastatą puošė 4 m aukščio savo svoriu (apie 3 t) besilaikanti, šviesą simbolizuojanti Boleslovo Balzukevičiaus alegorinė skulptūra „Elektra“. Ne tik elektrinę, bet ir Vilnių puošusi „Elektra“ (ji buvo net įėjusi į miestelėnų folklorą: „išdidi kaip elektrinės mergelė”), išstovėjusi per Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo audras, buvo sunaikinta be jokio preteksto 1957 m. Tiesiog atiduota į metalo laužą. 1994-aisiais originalą atkūrė skulptorius P. Mazūras pagal senas nuotraukas. Vilniaus dailės kombinate nuliedintos iš bronzos šviesos dievaitės rankoje 1995 m. vasario 14 d. vėl įsižiebė žibintas.

 

Turbinų salės įranga buvo baigta montuoti 1903 m. sausio 17 d. Čia buvo pastatyti du horizontalieji garo varikliai po 350 AG (125-135 aps./min.), pagaminti Varšuvoje, „Orthwein, Karasiński i S-ka“ bendrovėje. Prie garo variklių velenų prijungti 250 kW galios 440 V įtampos nuolatinės srovės generatoriai. Skirstomajame skyde sumontuoti 8 maitinimo linijos, akumuliatorių įkrovimo, generatorių ir žadinimo mašinų prijungimo aparatūra: jungikliai, ampermetrai, voltmetrai, skaitikliai, reostatai, saugikliai, minimalios įtampos jungikliai. Salėje buvo palikta vietos dar 2-iem 500 AG garo varikliams. Visą šią įrangą sumontavo Vokietijos firma „Allgemeine Elektrisitäts-Geselschaft Berlin“.

 

 

Katilų salė buvo suprojektuota penkiems garo katilams, trims vandens siurbliams (po 1500 kibirų per valandą), vandens mechaninio ir cheminio valymo įrangai ir vandens rezervuarams. Du šiek tiek modifikuotus Steinmüller sistemos garo katilus (kaitinamasis paviršius – 242 m², slėgis – 10 atm.) pateikė ir sumontavo „Bormann & Szwede“ fabriko specialistai (Lenkija, Varšuva). Garą jie perkaitindavo iki 300°C, kuris per kolektorių buvo perduodamas į turbinas. Visose elektrinės patalpose iš pat pradžių buvo įrengtas garinis šildymas, t. y. pirmasis centralinis šildymas Lietuvoje.

 

1903 vasario 14 d. elektrinė davė pramoninę srovę. Elektros srovė nuo elektros paskirstymo skydo  laidais, nutiestais upės dugnu, tekėdavo į kitoje Vilijos (Neries) pusėje esančią elektros paskirstymo spintą (vadinamą „kiosku“). Maitinimo laidai (9) turėjo storą švino apvalkalą,  gerą vario izoliaciją. Buvo iš karto pagalvota apie tai, kad plečiant elektrinės pajėgumus ar kokį laidą pažeidus, nereikėtų vėl imtis brangiai kainuojančio laidų tiesimo po vandeniu. Nuo „kiosko“ laidai gatvių apšvietimui buvo išvedžioti ir po žeme (kad nemažintų siaurų gatvių erdvės), ir naudojant medinius stulpus.

 

Vandenį elektrinė galėjo imti iš upės arba iš artezinio šulinio. Elektrinė kūrenta akmens anglimi, kuri iki 1940 m. arkliais buvo vežama iš geležinkelio stoties. Nuolat važinėjo 30 vežimų, o į juos kraudavo po 1,5 t. Vėliau vežta „siauruku“ per Vingio parką, mediniu tiltu per Nerį ir paupiu (1962 m. imta kūrenti dujas ir mazutą, tad „siaurukas“ ir visas anglies ūkis buvo demontuoti. Elektrinės kieme sumontuoti du požeminiai mazuto rezervuarai po 1000 m3 ir siurblinė, – jeigu kartais nutrūktų dujų tiekimas.).

 

Tuo metu tai buvo moderniška elektrinė. Į ją praktikai buvo siunčiami studentai iš Peterburgo elektrotechnikos instituto.

 

Iš pradžių elektrinė dirbo tik piko valandomis, o dieną elektra buvo tiekiama iš akumuliatorių baterijos (ją sudarė 266 elementai). 1910 m. ji jau veikia visą parą. Išaugus vartotojų skaičiui (iki 1660)  1912 m. įrengiama pirmoji Lietuvoje garo turbina.

 

1914 m. norėta įrengti elektrinį tramvajų, tam reikėjo plėsti elektrinę, bet prasidėjo karas. 1915 m. traukdamasi rusų armija turėjo elektrinę susprogdinti, tačiau pirmasis jos direktorius Viktoras Nevodničianskis (1902-1924) gavo armijos vado raštišką leidimą nesprogdinti. 1915-1918 m., vokiečių okupacijos metais, elektrinė eksploatuota labai blogai. Miestui neturint pinigų, esminis elektrinės rekonstrukcijos planas pradėtas rengti tik 1924 m.

 

Pirmasis rekonstrukcijos etapas – 1925 m. sumontuota nauja garo turbina ir pakloti nauji kabelių tinklai. 1928 m. sumontuoti du „Fitzner & Gamper“ (Vokietija) katilai. 1935 m. ir 1938 m. firma „H. Cegielski“ (Lenkija) pateikė „Babcock & Wilcox“ katilus (antrasis tebestovi iki šiol). Per 12 metų pakeista visa įranga, sumontuoti nauji katilai. 1938 m., anot lenkų spaudos, Vilniaus elektrinė – viena didžiausių ir moderniškiausių Lenkijoje.

 

 

 

1944 m. liepos 7 d., artėjant Raudonajai armijai, besitraukiantys vokiečiai, nespėję demontuoti ir išgabenti įrengimų, elektrinę iš dalies susprogdino. Atstatymas truko pusantrų metų ir 1946 gruodžio 24 d. pradėjo veikti viena garo turbina ir vienas garo katilas, o 1947 m. veikė visa dabar turbinų salėje esanti technika. Vilniaus centrinėje elektrinėje 1950 m. dirbo 333 darbuotojai (225 darbininkai, 26 inžinieriai, 76 tarnautojai, 4 transporto darbininkai ir 2 – žemesnysis aptarnaujantis personalas).

 

 

Iki 1951 m. ši elektrinė buvo pagrindinė ir vienintelė elektros gamintoja Vilniaus mieste. Net ir pastačius šilumines elektrines Vilkpėdėje ir Gariūnuose, elektrą ji tiekė vilniečiams iki 1989 m., o garą ir karštą vandenį – iki 1998 m.

1982 m. Lietuvos SSR Kultūros ministerija pripažino Vilniaus centrinę elektrinę vietinės reikšmės istorijos (technikos) paminklu, saugomu valstybės.

 

 

VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ dalininkus galite rasti čia.

 

 

Struktūra ir kontaktai

 

Direktorė

Rasa Augutytė

rasa(eta)emuziejus.lt

tel. 275 1911


Vyr. fondų saugotojas

Karolis Kučiauskas

karolis(eta)emuziejus.lt

tel. 278 2085


Vyr. finansininkė

Jolanta Sinko

jolanta(eta)emuziejus.lt

tel. 265 3785


Infotaško kuratorė

Edita Jusčiūtė

edita(eta)emuziejus.lt

tel. 275 4312


Transporto ekspozicijos kuratorius

Ričardas Žičkus

ricardas(eta)emuziejus.lt

tel. 278 2085


Dailininkė ir klientų administratorė

Dovilė Abromavičiūtė

dovile(eta)emuziejus.lt

tel. 278 2085


 

Gidas-edukatorius

Vladas Burokas

vladas(eta)emuziejus.lt

tel. 278 2085


Gidas-edukatorius

Vilius Mateika

vilius(eta)emuziejus.lt

tel. 278 2085


Gidė

Rūta Budrikaitė

ruta(eta)emuziejus.lt

tel. 278 2085


Klientų administratorė

Šarūnė Noreikaitė

sarune(eta)emuziejus.lt

tel. 278 2085


Klientų administratorė ir

fondų tvarkytoja

Edita Paškevičiūtė

edita.p(eta)emuziejus.lt


Valytoja

Galina Žemaitienė


Pastato ūkio vadybininkas

Dainius Dževečka

 

Muziejaus strategija

 

2014-2018 metų Energetikos ir technikos muziejaus strateginis planas pdf formatu.

2011-2013 metų Energetikos ir technikoc muziejaus strateginis planas pdf formatu.

 

Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklės

 

VšĮ Lietuvos energetikos muziejaus supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklės pdf formatu.

 

Energetikos ir technikos muziejaus plėtros raida 2004-2016

 

 

1. 2004 m. Lietuvos technikos muziejaus Vilniuje galimybių studija

2. 2005 m. Sąlygos nekilnojamosios kultūros vertybės tvarkymo darbams

3. 2008 m. Muziejaus išplėtimo I etapo techninis projektas

4. 2009 m. Detalusis planas

5. 2008-2010 m. Projektiniai pasiūlymai maksimaliai muziejaus plėtrai

6. 2009 m. Patikslintos vertingosios savybės

7. 2011 m. Lietuvos technikos muziejaus plėtros II etapo projektiniai pasiūlymai su kaimynine sklypo dalimi

8. 2014 m. Lietuvos technikos muziejaus plėtros II etapo projektiniai pasiūlymai 2 variantas

9. 2016 m. Lietuvos technikos muziejaus plėtros II etapo projektiniai pasiūlymai 3 variantas (minimali plėtra)

reklama