Kai pasaulis užsidarė, ekranai atsivėrė
Pandemija padarė bent vieną gerą dalyką – privertė muziejus pagaliau rimtai pažiūrėti į skaitmeninę erdvę. Iki tol dauguma institucijų virtualias ekskursijas laikė kažkokiu antrarūšiu produktu – šiek tiek pabandė, šiek tiek padėjo į stalčių. Bet kai fizinės durys užsitrenkė, staiga paaiškėjo, kad internetas gali būti ne tik rinkodaros kanalas, bet ir tikra parodų salė. Tiesa, ne visi tai padarė gerai. Dalis muziejų tiesiog įkėlė kelis nuotraukų albumus ir pavadino tai „virtualia patirtimi”. Bet yra ir tokių, kurie iš tiesų stengėsi.
10 virtualių parodų, kurios tikrai vertos jūsų laiko
Prieš einant prie sąrašo – svarbi pastaba. Čia nėra reitingas nuo blogiausio iki geriausio ar atvirkščiai. Tai tiesiog dešimt vietų, kuriose galima praleisti valandą ir jaustis, kad ta valanda nebuvo iššvaistyta.
1. Luvras, Paryžius – jų virtualios kolekcijos naršyklė yra viena nuosekliausių. Galima ieškoti pagal epochą, autorių, temą. Nėra tos dirbtinės „ėjimo per sales” animacijos, kuri dažniausiai tik erzina.
2. Britų muziejus, Londonas – per Google Arts & Culture jie pateikia ne tik nuotraukas, bet ir kontekstą. Daiktai turi istorijas, o ne tik etiketes.
3. Vatikano muziejai – Siksto koplyčios virtualus turas yra techniškai įspūdingas. Galima priartinti lubas tiek, kiek gyvenime niekada nepavyktų – sargai neišleistų.
4. Rijksmuseum, Amsterdamas – jų kolekcija internete yra viena atviresnių. Daugiau nei 700 000 darbų su aukštos raiškos nuotraukomis. Be jokių registracijų ir mokesčių.
5. Guggenheimo muziejus, Niujorkas – virtualus turas leidžia pajusti pastatą kaip architektūros kūrinį, o ne tik kaip dėžę paveikslams.
6. Smithsonian Nacionalinis gamtos istorijos muziejus – jei menas ne jūsų sritis, čia galima pasiklysti tarp dinozaurų kaulų ir mineralų kolekcijų. Vaikams ir suaugusiems, kurie viduje vis dar yra vaikai.
7. Uffizi galerija, Florencija – jų „Uffizi Decameron” projektas, pradėtas karantino metu, yra vienas kūrybiškesnių bandymų papasakoti apie meno kūrinius kaip apie gyvas istorijas.
8. Nacionalinis Azijos meno muziejus, Vašingtonas – mažiau žinomas, bet jų skaitmeninė kolekcija yra tikras lobis tiems, kurie nori kažko toliau nuo europietiško kanono.
9. Hermitažas, Sankt Peterburgas – politinė situacija komplikuoja santykį su šia institucija, bet kolekcija išlieka viena didžiausių pasaulyje. Kiekvienas sprendžia pats.
10. Nacionalinė Lietuvos dailės galerija – nes verta pradėti ir nuo savų. Jų skaitmeniniai projektai dar nėra tokie išplėtoti kaip Luvro, bet kryptis teisinga, o turinys – autentiškas.
Ekranas niekada nepakeis salės, bet tai nėra priežastis jo ignoruoti
Čia norisi būti sąžiningam: virtualus muziejus nėra tas pats, kas tikras. Niekas nepakeis to jausmo, kai stovi prieš didelį drobę ir supranti, kad ji yra fiziškai čia, kad ją kažkas laikė rankose, kad ji kvėpuoja toje pačioje patalpoje kaip tu. Ekranas to neperduoda. Ir kas tvirtina kitaip – tiesiog bando parduoti technologiją.
Bet tai nereiškia, kad skaitmeniniai muziejai yra beverčiai. Jie yra kažkas kita – prieinamumas tiems, kurie negali keliauti, galimybė pasiruošti prieš realų vizitą, erdvė grįžti prie kūrinio po to, kai jį matei gyvai. Problema ne technologijoje, o tame, kaip institucijos ją naudoja. Kai virtualus turas yra tik rinkodaros triukas – tai jaučiasi. Kai jis yra tikras bandymas atverti kolekciją – tai irgi jaučiasi.
Tad naršykite. Kritiškai, su sveiku skepticizmu, bet naršykite.
